„Turi mėgti programavimą, tada viskas bus pasiekiama“, – sako Vaidas Mikalauskas, kuris pats programavimo mokėsi savarankiškai ir eksperimentuodamas. Vaidas daugiau nei dešimt metų dirbo programuotoju skirtingose organizacijose, o dabar jau kelerius metus yra technologijų vadovas įmonėje „Adeo Web“.
V. Mikalauskas žavisi žmonėmis, kurie drąsiai keičia profesijas ir išbando netikėtas sritis. Pastaruoju metu, ieškodamas naujų kolegų ir talentų informacinių technologijų (IT) srityje, jis mato vis daugiau įkvepiančių istorijų. Daugiau apie IT rinką, besikeičiančius stereotipus, programuotojo profesiją ir kaip to geriausiai mokytis šiais laikais – interviu su V. Mikalausku.
Vaidai, CTO (ang. Chief Technology Officer) pozicijoje, kurioje esi dabar, atsidūrei ne iš karto. Papasakok, kaip viskas prasidėjo ir kokį kelią nuėjai?
Programavimas mane sudomino universitete, todėl natūraliai to po truputį mokiausi. Tačiau panašių darbų tais laikais nebuvo daug, pradžioje dirbau vadybininku ir mokiausi programuoti, daug eksperimentavau, kol po įvairių bandymų pavyko įsidarbinti jaunesniuoju programuotoju. Įsivažiuoti buvo sunku, dažnai net negaudavau pažadėto atlyginimo, nes darbo rinka tada tikrai nebuvo tokia kaip dabar. Pradedantieji programuotojai tuomet uždirbdavo apie 1000 litų. Dabar tai atrodo labai mažai, bet tuomet tai tikrai buvo įspūdinga suma.
Tačiau aplinkybės keitėsi ir aš pats tobulėjau šioje srityje. Per tuos metus aiškiai supratau, kad ko nori, tą ir gali pasiekti. Jeigu nori būti programuotoju, tau tai įdomu, bandaisi, kažką darai, tai tikrai taps realybe. Programuotoju skirtingose įmonėse pradirbau maždaug dešimt metų ir jau norėjosi pokyčių. Tada sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie „Adeo Web“ ir tapti jų technologijų vadovu, rūpintis programuotojais, komanda, organizuoti jos darbą ir panašiai.
Bet turbūt ne kiekvienas programuotojas svajoja tapti įmonės CTO? Ypač, jei turėsime omenyje tą stereotipą, kad programuotojai tikrai nebus geri vadovai, nes jie juk nemoka bendrauti ir nesikalba.
Tokie stereotipai yra visiškai pasenę. Tenka to vis dar girdėti, nėra lengva juos pakeisti. Bet panašūs stereotipai jau tikrai nyksta, nes realūs žmonės ir jų istorijos visiškai to neatitinka. Man atrodo, kad, ypač šiais laikais, yra visokių programuotojų.
Vieni yra geri ir inovatyvūs vadovai, kiti – nuostabiai moka suvaldyti projektus, o treti – tiesiog gerai programuoja ir tuo mėgaujasi. Visiems yra vietos, visi randa savo nišą darbo rinkoje.
O kokius tu dabar matai žmones, ateinančius pas tave į komandą? Kokie tie programuotojai šiais laikais?
Tie, su kuriais susiduriame, labai nori mokytis ir dirbti. Ateina jauni žmonės, kurie dar tik mokosi, pavyzdžiui, pirmame ar antrame kurse, o jie jau nori kažką daryti, nori realių projektų. Tu matai jų užsidegimą kiekvieną dieną. Be to, dabar yra tiek išskirtinių ir neįtikėtinų sėkmės istorijų.
Pavyzdžiui, komandoje turime tokių darbuotojų, kurie patys išmokę ir tikrai profesionaliai programuoja nuo devintos, dešimtos klasės. Yra tokių, kurie to pradėjo mokytis tik perkopę 35-tus savo gyvenimo metus.
Pavyzdžiui, viena kolegė dirbo privačiame versle, pati turėjo savo įmonę ir sugalvojo, kad nori programuoti, pardavė verslus ir po metų jau dirba pas mus programuotoja. Turime ir dar kitą programuotoją, kuris baigė medicinos mokslus ir tik prieš pat rezidentūrą nusprendė pereiti į IT sritį. Tokios istorijos, kurias matau kasdien, labai įkvepia. Tai parodo, kad galima daug pasiekti, jei turi noro ir užsidegimo.
Gal dėl to ir nebegalime bendromis keliomis savybėmis apibūdinti programuotojų, nes turime tiek daug skirtingų istorijų ir karjeros kelių, į kuriuos jie ateina kiekvienas su savo savybėmis ir patirtimi.
Klausant tokių istorijų atrodo, kad šiais laikais diplomas ir šios srities aukštasis išsilavinimas visai nesvarbus, ar tiesa?
Taip, man atrodo, kad visiškai nesvarbus. Iš savo patirties matau, kad universitetas duoda tam tikras žinias, nuo kurių gali atsispirti, ir pažintis. Žinoma, tai aiškus ir paprastas būdas: stoji į universitetą, baigi mokslus ir eini ieškotis darbo. Bet gyvenimai dabar dėliojasi visaip ir universitetas, kaip vienintelis galimas ar teisingas kelias, tikrai yra gerokai pervertintas.
Man atrodo, kad jauni žmonės po mokyklos baigimo dabar turi daug pasirinkimų, kad neskubėdami galėtų suprasti, ką jie nori veikti ir kur nori eiti.
Netrukus pats išbandysi naują amplua – būsi dėstytoju „Adeo Web“ back-end akademijoje, į kurią nemokamai kviečiami tiek paskutinių kursų studentai, tiek savamoksliai programuotojai ar kitų sričių specialistai, nusprendę persikvalifikuoti. Kodėl tau pačiam tai svarbu ir įdomu?
Man tai bus nauja patirtis. Dėstyti teko anksčiau, pavyzdžiui, Kauno technologijos universitete. Bet tokioje akademijoje, kurioje žmogui suteiksime programavimo pagrindus, niekada nedalyvavau. Čia turėsiu galimybę prisidėti prie konkrečių žmonių tobulėjimo ir iš arti matyti, kaip žingsnis po žingsnio jie taps programuotojais.
Be to, man pačiam, kaip nemažą karjeros dalį dirbusiam PHP programuotoju, ypač smagu, kad pirmajame akademijos kurse imamės būtent back-end dalies.
Kokių žmonių laukiate? Ką jie jau turi mokėti?
Aišku, būtų gerai, kad ateitų žmonės, kurie jau mokėtų programuoti ar būtų susipažinę su kokia nors programavimo kalba, tuomet galėtume gilintis į detales, rodyti gerosios praktikos pavyzdžius, atlikti praktines užduotis. Tačiau suprantu, kad greičiausiai dalyviai bus gana skirtingų kompetencijų bei žinių ir bus įdomus iššūkis kiekvienam duoti tai, ko jam trūksta.
Ar buvo sunku prikalbinti kitus kolegas, kurie irgi mokys jūsų akademijoje? Nes panašu, kad jūsų pačių laiko reikės nemažai.
Jau dabar intensyviai ruošiamės ir matome, kad tai tikrai reikalauja daug laiko, tačiau žmonės labai pozityviai į tai žiūrėjo. Visi, į kuriuos kreipiausi, sutiko. Tai pareikalaus daug mūsų pastangų ir pradžioje atrodo kiek komplikuota, bet kartu tai džiugina ir suteikia prasmės mūsų pačių darbo kasdienybei. Aš pats labai nekantrauju, todėl dar kviečiu suspėti registruotis ir dalyvius, kam būtų įdomu mokytis kartu su mumis.
Kokie tokių akademijų, kurias organizuoja konkreti įmonė, pranašumai prieš specializuotas programavimo mokyklas, kurių dabar irgi netrūksta?
Konkrečioje įmonėje tu gali dirbti su realiais projektais ir pavyzdžiais. Specialiai iš anksto mokymosi tikslais paruoštose užduotyse realybė yra imituojama. Tu supranti, kad nėra įmonės A ir B, nėra ir direktoriaus Vardenio Pavardenio.
Pamatyti realų darbą ir realias užduotis, kaip jos eigoje keičiasi, adaptuojasi, yra labai naudinga. Tai yra didžiausias pliusas, kurį tik per patirtį gali pajusti. Be to, tai yra ir naujos pažintys, kurios darbo rinkoje itin svarbios, o atrinktiems kandidatams mokslai pas mus nieko nekainuoja.
„Adeo Web“ kuria elektroninės komercijos sprendimus kitoms kompanijoms. Kiek akademijos dalyviams ir apskritai programuotojams yra svarbu suprasti tą specifinę verslo sritį, kuriai jie atlieka darbus?
Suprasti verslo, su kuriuo dirbi, virtuvę visuomet naudinga, tačiau tikrai neprivaloma būti visų vidinių procesų ekspertu. Pavyzdžiui, reikia suprasti iš verslo ateinančias užduotis ir jų poreikį. Tai padeda sugalvoti, kaip turimomis priemonėmis to geriausia pasiekti, kokiais loginiais žingsniais įgyvendinti.
Sunkiausia, kai programuotojas mato, kad tie numatomi žingsniai prieštarauja vienas kitam arba susipina. Čia ta dalis, kur reikia identifikuoti ir mokėti paaiškinti klientui, kiek norimas funkcionalumas gali daryti įtakos bendrai sistemai. Arba dar geriau – galbūt pasiūlyti kokį nors greitesnį, efektyvesnį sprendimą, kuris būtų ir racionalus programuotojams, ir atitiktų konkretaus verslo bei kliento poreikius.
Kita vertus, tokios aplinkybės pačią programuotojo profesiją padaro itin universalią ir atveria daug kelių, nes tu gali dirbti skirtingose įmonėse ir srityse. Taip visą gyvenimą, nekeisdamas profesijos, gali turėti labai dinamišką ir įvairialypę karjerą.
O kaip išgyvenai tą dilemą, kai būdamas specialistu, pats gerai išmanydamas sritį, tapai vadovu ir turėjai deleguoti darbus, pasitikėti kitais programuotojais?
Taip, pradžia iš tikrųjų buvo nelengva ir pozicijos keitimas tapo sunkiu periodu mano karjeroje. Viena vertus, turėjau didelę patirtį, bet tuo pačiu metu buvau ir naujokas. Sakyčiau, kad sudėtingiausia man buvo suprasti ir išmatuoti, ką nuveikiu per tam tikrą laiką. Dirbdamas programuotoju, tu aiškiai matai, ką ir kada padarei per dieną, kas pavyko gerai, kas blogiau, kiek kas užtruko ir pan. Dabar jau galiu įsivertinti, kaip man sekasi kaip vadovui, bet pradžioje nebuvo lengva susivokti.
Vadovo darbo diena labiau neapibrėžta tiek laiko prasme, tiek užduočių apimtimi, bet jaučiuosi daug išmokstantis ir atrandantis šioje pozicijoje. Be to, nuolat galiu dalintis savo žiniomis, prisidėti prie kitų žmonių tobulėjimo. Tai labai prasmingi dalykai.
Pranešimą paskelbė: Neringa Gudišauskaitė, UAB „Bosanova”